Antroji dalis.

Juodai apsirengęs vaikinas pamatęs kiemo savininkę spruko bėgti. Greta vos spėjusi atsikvošėti, puolė žiūrėti ar iš kiemo niekas nedingo, tačiau viskas buvo savo vietose. Tai itin keista pamanė ji, tačiau nesigriebė nieko daryti, lėtai nutipeno į vidų ir atsisėdo ant savo minkštojo, rudojo krėslo ir vėl paniro į nereikšmingus apmąstymus, bet staiga į kambarį įbėgo jos brolis Lukas, visas išraudęs ir vos galintis prakalbėti.
- Greta,ar matei kas buvo mūsų kieme?? Tai tas vyras...  - visu balsu šaukė Lukas.
- Koks vyras ? - pasimetusi tarė, dar iš apmąstymų nespėjusi išnirti Greta.
- Tas, dėl kurio žuvo mūsų tėvai...
Gretą aplankė apšvitimas, ji prisiminė to vyro dideles, plačias, išsigandusias žydras akis ir putlias rausvas lūpas, prieš pat jos tėvams pasukant vairą į kitą šoną ir įvykstant avarijai...
- Jis kaltas dėl mūsų tėvų mirties!! Jis kaltas, kad tapau tokia tyli ir niūri, jis kaltas dėl viso mano sumauto gyvenimo, jis... - jai trūko žodžių, pradėjo drebėti kūnas, akyse kaupėsi ašaros,  prieš akis iškilo vaizdas, kaip tėvai išvažiuoja iš kiemo išbandyti naujos mašinos, bet staiga į kelią iššoka šis vaikinukas, jos tėvas bando sukti į šoną, tačiau neišlaiko vairo ir susiduria su kita mašina... Vaikinukas pabėgo iš įvykio vietos ir nuo to laiko daugiau niekas jo nebematė, tačiau visi manė, kad tik jis kaltas dėl visų šios šeimos bėdų.
Greta susmuko ant žemės, prapliupo verkti ir tyliai keikė vaikinuką dėl visko ką jis padarė. Lukas priėjo apkabino ir švelniai pabučiavo į kaktą...
-Aš rasiu jį, pažadu. Sese, girdi? Pažadu - aš jam atkeršysiu. - tyliai pratarė brolis ir dar prisiglaudė tylenę sesę dar arčiau savęs.
*trrrrrrrrrr*
Liūdną akimirką pertraukė skambutis į telefoną.